DAGA. PAPUA NAUJOJI GVINĖJA
Daga yra atokus, sausumos neturintis regionas, įsikūręs dantytuose Papua Naujosios Gvinėjos kalnuose, toli rytiniame Naujosios Gvinėjos salos gale. Tai yra viena atokiausių vietų Žemėje, su čia gyvenančiais mažiau nei 10 000 žmonių. Nuvykti į Dagą iš Europos trunka mažiausiai šešias dienas. Artimiausias oro uostas yra Alotau, tačiau kelionė juo nesibaigia. Iš Alotau laukia dar trys dienos kelio: pirmiausia - automobiliu, tada 60 kilometrų nedideliu laivu ir, galiausiai, varginantis dviejų dienų žygis pėsčiomis į kalnus.
Dagoje nėra kelių, elektros, parduotuvių, medicinos įstaigų ir pašto.
Vienintelė jungtis su išoriniu pasauliu - vienišas mobiliojo ryšio bokštas,
tarsi įkaltas į kalno viršūnę, žinoma, jei tik sugebėsite kažkaip įkrauti telefono bateriją. Visos negausios regiono viešosios įstaigos - tik saujelė vietos mokyklų, o žmonės išgyvena natūrinių mainų būdu, puoselėdami viltį, kad vieną dieną gyvenimas pagerės.
Dagos kavos istorija prasidėjo 1955 m., kai regioną valdant Australijai buvo pasodinti pirmieji „Blue Mountain“ rūšies kavamedžiai. Tikslas buvo suteikti vietos gyventojams pajamų šaltinį, kuris nebūtų vien natūrinis ūkininkavimas. Per kelis po to sekusius dešimtmečius kavos gamyba suklestėjo – šimtai tūkstančių medžių kasmet duodavo apie 300 tonų kavos. Tačiau, dėl didelio Dagos izoliuotumo, logistika tapo nuolatiniu iššūkiu. Vienu metu kavai gabenti į tolimus perdirbimo objektus buvo naudojami maži krovininiai lėktuvai.
Papua Naujajai Gvinėjai 1975 m. iškovojus nepriklausomybę, padėtis ėmė keistis. Logistikos tinklai, aptarnavę kavos augintojus, palaipsniui išnyko. Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai parduoti pupeles darėsi vis sunkiau, daugelis ūkininkų apleido savo kavamedžius. Nuo tada kavos augintojai Dagoje nuolat kovoja dėl išlikimo – vieni metai dovanojo jiems vilties kibirkštėles, kiti – palikdavo ūkininkus visiškai be pirkėjų.
Šiandien kavos gamyba Dagoje tesiekia 10 %kadaise buvusių apimčių. Vis dėlto, kai kurios šeimos niekada nepasidavė. Metai po metų jos toliau rankomis skina ir apdoroja kavą, tikėdamos, kad šis sezonas bus kitoks. Kaimuose, kur trūksta pinigų ir sunku gauti net pagrindinių prekių, gyvenimas paprastas, tačiau kupinas ištvermingumo. Žmonės rūpinasi savo sodais, puošia kiemus gėlėmis ir, sutemoms apgaubus namus, renkasi aplink laužą dainuoti.
Įkvėpti šios bendruomenės šilumos ir ryžto, pajutome, kad norime padėti jiems sugrąžinti pasauliui jų kavą.