9 diena – Dagos kavos regionas

Taigi, pagaliau pasiekiau kaimus, kuriuose auga kavamedžiai. Po vakarykščio emocingo ir beprotiško žygio, šiandien Gvirote buvo gana ramu.

O, ir vienas vakarykštis pastebėjimas, kuriuo pamiršau pasidalinti – atvykę į Gvirotą, buvau nustebinti vakariene, kuri labai priminė namus Estijoje: virtos bulvės, kiaulienos troškinys, pomidorų ir svogūnų salotos ir pjaustyti agurkai. Kitame pasaulio gale kai kurie dalykai vis dėlto nėra tokie skirtingi!

Po pusryčių atėjo laikas oficialiai pasveikinimo ceremonijai. Manęs pasveikinti susirinko didžioji dalis kaimo gyventojų – daugiau nei 200 žmonių. Buvo skaitomos kalbos, pasirodymai, gilinamasi į istoriją, kovas, viltis ir ateitį. Visas renginys truko beveik dvi valandas. Savo kalboje išreiškiau gilią pagarbą jų atkaklumui – kaip jie išlaikė savo bendruomenes, nepaisant, man atrodo, beveik neįveikiamų iššūkių. Taip pat kalbėjau apie kavą ir kaip, tikiuosi, galime padėti jiems rasti jai rinką.

Manau, kad beveik kiekvienas gali pasiekti bet ką, jei įvykdomos trys sąlygos:

1. Turite tikslą, kuriuo nuoširdžiai tikite ir kuris jus motyvuoja.

2. Jūs ir toliau siekiate šio tikslo, nepaisant iššūkių ir nesėkmių, su kuriais neišvengiamai susidursite.

3. Turite palaikymo sistemą – žmones, kurie jus veda, pataria ir padeda.

Pirmąsias dvi sąlygas turi įvykdyti Dagos gyventojai – ar jie nori pasidalinti savo kava su pasauliu? Tačiau jie niekada neturėjo nė vieno iš išorės, kuriam nuoširdžiai rūpėtų ir kuris norėtų su jais bendradarbiauti. Galbūt čia mes ir ateiname...

Vėliau vaikščiojome po kavos sodus – nors šiuo metu jie labiau panašūs į džiungles. Sunku rasti gerai prižiūrimą kavamedį. Pasak Gray ir Leroy, Gwirot apylinkėse esančiose bendruomenėse yra apie 60 000 kavamedžių. 60 % jų yra apleisti, ir dauguma neduoda vaisių dėl šviesos ir genėjimo trūkumo. Iš likusių 40 %, kurie duoda vaisių, tik apie pusė yra nuimama. Priežastis paprasta: ūkininkai negauna pinigų už savo kavą, nes kooperatyvai negali parduoti pupelių. Jiems trūksta lėšų organizuoti transportą iš Dagos į malūnus Lae. Nėra pinigų – nėra motyvacijos rūpintis medžiais.

Galvodamas apie mūsų kelionę į Džordžiją, nesitikiu lengvo kelio ir čia. Užuot per daug stengusis atgaivinti senus medžius, pirmasis prioritetas turėtų būti esamo derliaus pateikimas į rinką. Į tai ir sutelksime dėmesį 2025 m. Jei reikalai pajudės į priekį, ūkininkai bus labiau motyvuoti vėl rūpintis savo sodais. Gray ir Leroy taip pat pradėjo porą nedidelių medelynų projektų, kuriuose pasodinta keli tūkstančiai naujų kavamedžių. Kai kuriais atvejais gali būti prasmingiau sodinti naujus medžius, o ne bandyti atgaivinti senus.

Ir pabaigai, keli įdomūs pastebėjimai:

• Kaimuose, kuriuose esu buvęs ilgiau, mokyklos direktorius – čia vadinamas „vyriausiuoju mokytoju“ – atrodo esąs pagrindinis lyderis, beveik kaip meras. Jis organizuoja renginius, sako kalbas ir atlieka svarbų vaidmenį bendruomenėje. Atsižvelgiant į tai, kad mokyklos čia dažnai yra vienintelės viešosios įstaigos, tai logiška.

• Yra daug skirtingų versijų, kiek užsieniečių lankėsi Dagoje prieš mane – 1, 3, 5, daugiausiai girdėjau 9. Tačiau du dalykai, regis, sutampa visose istorijose – esu pirmasis iš Europos ir pirmasis, kuris čia atvyko ne dėl religinių užsiėmimų. Maži vaikai, regis, manimi ypač susižavėję. Jie tiesiog spokso kelias minutes, tikriausiai pirmą kartą suprasdami, kad Žemėje yra daugiau nei viena rasė.

• Čia nėra įprasta vyrus vadinti vardais (išskyrus šeimoje). Vietoj to, į juos kreipiamasi jų pirmagimio vaiko vardu. Taigi, štai aš esu „Helinos tėvas“. Tačiau Gray mano, kad netrukus kažkas savo naujagimį sūnų pavadins Hannesu.

Hannesas