10 diena – Šalin kavos

8 valandą leidomės į dar vieną ilgą žygį – šį kartą nusileidome iš Gviroto atgal į Gvamaru. Tai buvo tas pats klastingas kalnų takas, kuriuo ėjome prieš dvi dienas. Kadangi leidomės žemyn, tikėjausi, kad bus fiziškai lengviau, bet kažkodėl labiau išsigandau. Pirmą kartą nežinojau, ko tikėtis. Šį kartą tikėjausi. Laimei, nepasimečiau ir saugiai pasiekiau kelionės tikslą. Tačiau žygis buvo toks pat stulbinantis kaip ir pirmą kartą...

Begalinio ėjimo psichologinė kova

Vienas dalykas, kurį supratau, yra tai, kad valandų valandas trunkantis žygis ne tik fiziškai išsekina – jis alina ir psichologiškai. Valandoms bėgant, nuovargis kaupiasi, bet tu tiesiog judi pirmyn, žinodamas, kad dar laukia kelios. Artėjant pabaigai, keistas vidinis pyktis pradeda stumti į priekį – tereikia pasiekti finišą. Kopti į Gvirotą užtrukau daugiau nei devynias valandas. Leidimasis žemyn buvo kiek daugiau nei šešios. Vis dėlto, atvykęs buvau toks pat išsekęs kaip ir prieš kelias dienas – permirkęs prakaitu, dvokiantis ir alkanas. Bet nuostabu, ką gali padaryti šiek tiek poilsio ir šviežių vaisių. Viena teigiama staigmena: mano operuotas kelis, kuris anksčiau skaudėdavo net po lengvų žygių mūsų Gruzijos arbatos plantacijose, atlaikė be jokių problemų.

Neša kavą, nešina viltį

Ėjau ne vienas. Kartu su manimi keliavo daugiau nei 30 žmonių, nešdami kavą, kuri buvo sukaupta Gvirote. Kiekvienas žmogus atsinešė 15–20 kilogramų kavos ir maisto, reikalingo kelių dienų žygiui. Štai kaip čia viskas vyksta. Kelionė iš Gviroto į Sirisirį trunka dvi dienas žemyn ir dvi dienas atgal. Jie tikriausiai galėtų nusipirkti maisto pakeliui, bet jiems netrūksta maisto, o pinigų, todėl jie pasiima viską, ko reikia keturių dienų kelionei pirmyn ir atgal. Atsižvelgiant į sudegintų kalorijų kiekį, tai yra daug maisto.

Juokingiausia dalis? Kavą nešę žmonės nesitikėjo, kad greitai eisiu. Dauguma jų išėjo po 30 minučių ar valandos, tikėdamiesi mane pasivyti pakeliui. Niekas to nepadarė. Mūsų maža grupė atvyko pirmoji ir tik po kurio laiko pradėjo plaukti kitos. Iš viso mums pavyko pargabenti 500 kg kavos pupelių. Rytoj kita grupė jas nugabens į pakrantę, o šiandienos įgula grįš atgal pasiimti daugiau.

Stulbina pagalvoti, kiek daug pastangų reikia norint perkelti vieną 50 kg kavos maišą iš Gviroto į Sirisirį. Vienam žmogui reikėtų eiti 12 dienų, kad pargabentų tik vieną maišą. Kadangi maišas padalintas į tris krovinius, tai yra trys atskiros kelionės. Kiekviena kelionė pirmyn ir atgal trunka keturias dienas – dvi žemyn, dvi atgal. Sandėlyje laukė 72 maišai. Jei dirbtų 36 žmonės, kiekvienam iš jų reikėtų eiti 24 dienas, kad juos visus pargabentų.

Ir vis dėlto jie tai daro toliau – nes tai vienintelis būdas pritraukti tikrų pinigų į bendruomenę. Kitaip jie tiesiog cirkuliuoja tomis pačiomis nedidelėmis pinigų sumomis tarpusavyje.

Vakare susėdau su Gray ir Leroy aptarti verslo projekto pusės. Naujas sezonas prasidės maždaug po mėnesio, todėl turime greitai veikti, kad išsiaiškintume, kaip prie jo prieiti ir įgyvendinti kai kuriuos labai reikalingus patobulinimus. Taip pat bandžiau susisteminti kai kurias per pastarąsias kelias dienas padarytas nuotraukas ir vaizdo įrašus, bet dauguma jų turės palaukti, kol grįšiu į Estiją.

Prieš eidamas miegoti, nusprendžiau: paskutinius 30 km padalinsiu į dvi dienas. Didžioji kelio dalis yra atvira, o dieną karštis ir drėgmė – nepakeliami. Po šiandienos neįsivaizduoju, kaip galėčiau vienu ypu įveikti dar 8–9 valandų žygį.

Hannesas