MADAGASKARAS – 13 DIENA. Kaip planuojame įkurti „banką“ Madagaskare.

„Banky Mpamboly Kafe“. Pirmiausia – dar neturime pagrindinės būstinės vietos. Taigi, jei kas nors turite gerų idėjų, mes jų klausomės.

Gerai, dabar šiek tiek rimčiau. Madagaskare kava iš tikrųjų auginama gana dideliais kiekiais. Didžiąją laiko dalį praleidome tyrinėdami Vohipeno regioną, o prie Matitanana upės krantų kasmet užauginama tūkstančiai tonų kavos. Didžioji jos dalis yra prastos kokybės ir suvartojama vietoje. Atsivežti vieną kavos konteinerį ir sumokėti ūkininkams šiek tiek didesnę kainą apskritai nieko nepakeistų. Net vienam kaimeliui.

Todėl to nedarysime – vienas iš mūsų pagrindinių principų yra tas, kad turi būti aiški vizija, kaip mūsų veiksmai gali sukelti platesnio masto, prasmingą aplinkos pokytį. Kitaip tariant, reikia kažko gilesnio, sistemingesnio.
Šiuo metu procesas susiduria su trimis paprastomis, bet didelėmis problemomis:

Vidutiniam pirkėjui kokybė nelabai rūpi, nes didesnių vietinių miestų vartotojams ji taip pat nelabai rūpi, o ten ir atsiduria didžioji dalis derliaus.

Daugelis ūkininkų kuo greičiau nuskina pusiau prinokusias vyšnias, nes jiems labai reikia pinigų kuo greičiau.

Pirkėjai žino, kad ūkininkai turi finansinių sunkumų, o kadangi sezono pradžioje pasiūla viršija paklausą, kaina stengiama kuo labiau sumažinti.

Galiausiai pralaimi visi, išskyrus tarpininką. Vartotojai geria prastos kokybės kavą, o ūkininkai nukenčia iš kelių pusių – skinant neprinokusias, mažas uogas, gaunamas mažesnis derlius, o už tai jiems mokama labai mažai.

Ir štai kur mes priėjome prie savo „kavos banko“ idėjos. Pradinė koncepcija kilo iš mūsų vietinio gido Oni, ir ji iš karto patiko visiems. Idėja paprasta: ūkininkai galėtų imti mikropaskolas, užtikrintas būsimu derliumi. Iš esmės tai išankstinis mokėjimas už kavą, suteikiantis ūkininkams daugiau lankstumo ir stabilumo kasdieniame gyvenime. Tai panaikina spaudimą skinti neprinokusias uogas ir leidžia mums mokėti žymiai geresnę kainą už kokybišką kavą.

Šis modelis išspręstų vieną didžiausių kliūčių. Tačiau vien to nepakanka ilgalaikiams pokyčiams. Turi keistis visa vertės grandinė ir mąstysena. Ūkininkams reikia mokymų, plantacijoms reikia atnaujinti, o tai yra daug sudėtingesnis iššūkis.

Laimei, gana atsitiktinai atradome vieną sritį, kurioje jau, regis, egzistuoja būtinos pagalbinės dėlionės detalės, ir galbūt galime padėti jas sujungti:
Naujai įkurtas ūkininkų kooperatyvas ir gerai pastatytas kavos perdirbimo centras, pastatyti pagal pagalbos programą.

Medelynas ir motyvuotas agronomas, galintis auginti naujus kavos daigus, kakavmedžius ir daug daugiau.

Šiuo metu visa tai veikia gana nestabiliai ir daugiausia remiasi asmeniniu entuziazmu, bet bent jau yra pamatai ir motyvuoti žmonės – žmonės, kurie nuoširdžiai nori pakeisti dalykus žemiausiame lygmenyje.

Manome, kad atlikus gana nedidelius pakeitimus, per porą metų būtų įmanoma padvigubinti ūkininkų pajamas. O jei taip pat galėtume skatinti ir remti bendruomenių bendradarbiavimą siekiant pagerinti jų gyvenamąją aplinką, tai kartu šie dalykai galėtų sukurti pokyčius, atveriančius naujas perspektyvas.

Žinoma, teoriškai visa tai skamba gražiai. Nepersistenkime gražiai, šiuo metu tai vis dar daugiausia konceptuali idėja. Nerealu pasiekti daug daugiau vos per kelias savaites praktiškai. Kyla daug klaustukų.

Bet... tikriausiai pabandysime.

Rastas kooperatyvas savo sandėlyje vis dar turi šiek tiek priimtinos kokybės pupelių iš neseniai pasibaigusio derliaus, tad pirmas žingsnis greičiausiai bus patikrinti, ar ir kaip apskritai galime ką nors eksportuoti iš Madagaskaro. Jei tai įmanoma, turėsime apie pusmetį pasiruošti iki kito derliaus nuėmimo. Svarbiausia rasti tinkamus vietos žmones, kurie būtų pasirengę ir gebėtų vadovauti projektui. Mes tikrai nevykdysime jo iš Estijos ar Lietuvos, tiesiog žmonių lygmeniu.

Galiausiai, kelionių čia metu matėme pastatus ir kelius, statomus pagal įvairias Vakarų pagalbos programas. Vieni yra pusiau baigti, kiti jau griūva. Šios programos sukuria prielaidas, tačiau ūkininkams ir bendruomenėms paprastai trūksta pajėgumų jomis pasinaudoti. Jei kaimas neturi nė vieno kompiuterio ar išmaniojo telefono, šiandien sunku kur nors nuvykti.

Mūsų požiūris kitoks. Kartu su vietos lyderiais norime sukurti veikiančią vertės grandinę, kuri iš tikrųjų veiktų realybėje: nuo kavos sodo iki galutinio vartotojo, kuris geria ir vertina galutinį produktą. Mūsų mastas nedidelis, bet galbūt vieną dieną galėsime būti ir čia kelrode šviesa – mažu vilties ženklu, kad įmanoma daryti kitaip.

Galbūt tai suveiks.
Grįžti į tinklaraštį

Rašyti komentarą