MADAGASKARAS – 10 DIENA. Steigiame banką.
Pasidalinkite su kitais
Bet pradėkime nuo pradžių. Po penkių dienų kavos kaimuose bandėme apibendrinti savo mintis ir emocijas. Tą pačią dieną, kai atvykome į Madagaskarą, prasidėjo protestai – jaunimo vadovaujama revoliucija už geresnę ateitį. Tiesą sakant, nuo nepriklausomybės atgavimo 1960 m. šalyje jau įvyko penkios „respublikos“. Tai reiškia penkias revoliucijas arba neramumų bangas, kurios atvedė naujus valdovus ar naujas sistemas, tačiau iki šiol nė viena iš jų nepagerino gyvenimo sąlygų.
Mes niekada nelaikėme „Renegade“ projekto labdaros organizacija. Mes nesame čia tam, kad gelbėtume pasaulį. Ieškome bendruomenių, įstrigusių pažangos ir ekonominės logikos vingiuose. Tų, kurie nori padėti sau ir kuriuos galime paremti savo įgūdžiais ir patirtimi. Taigi, kas yra tie žmonės ir bendruomenė, kuriems mes iš tikrųjų galėtume padėti? Ir kaip?
Daugeliu atžvilgių šalis vis dar gyvena panašiai kaip prieš 50 ar net 80 metų. Kai kuriose vietovėse nėra elektros, keliai dažniausiai apgailėtinos būklės, o kaimuose nėra nei radijo, nei televizijos. Mobiliojo ryšio tinklai egzistuoja, tačiau už didesnių miestų ribų dauguma žmonių vis dar naudojasi paprastais mygtukiniais telefonais. Kai Andemakoje paklausėme, ką jie mano apie protestus sostinėje, paaiškėjo, kad jie apie juos net nebuvo girdėję.
Nuo pat pradžių mūsų galvose sukosi vienas klausimas – ką mes čia iš tikrųjų galėtume padaryti, kad bent kiek paveiktume bendrą vaizdą? Dagoje problema, iššūkiai ir galimi sprendimai buvo daugiau ar mažiau aiškūs. Tačiau čia problemų mazgas toks gilus ir sudėtingas, kad sunku įžvelgti, kas galėtų bent kiek padėti. Kartais sunku pasakyti, ar patys ūkininkai apskritai suvokia, kad turi problemą (problema – atotrūkį tarp realybės ir norimos būsenos), ar jie tiesiog taip priprato prie savo aplinkybių, kad tai tapo gyvenimo būdu.
Mes niekada nelaikėme „Renegade“ projekto labdara. Mes čia ne tam, kad gelbėtume pasaulį. Ieškome bendruomenių, įstrigusių pažangos ir ekonominės logikos vingiuose. Tų, kurie nori padėti sau ir kuriuos galime paremti savo įgūdžiais ir patirtimi. Taigi, kas yra tie žmonės ir bendruomenė, kuriems mes iš tikrųjų galėtume padėti? Ir kaip?
Akivaizdu, kad dabartinis gyvenimo būdas Madagaskaro kavos kaimuose nėra tvarus. Taip pat akivaizdu, kad nei mūsų vaidmuo, nei galimybės nėra spręsti vietos korupcijos problemų ar šviesti žmones apie šeimos planavimą. Ir jei dauguma kavos augintojų šiandien yra tokioje situacijoje, kad net negali įsivaizduoti, jog viskas būtų kitaip, ar nebūtų lengviau gūžtelėti pečiais ir judėti toliau? Kaip daugumai vietos politikų ir daugeliui potencialių užsienio investuotojų, kurie čia lankėsi... Per sunku, per sudėtinga? Iš tiesų, būtų visiškai logiška ties tuo ir pasakyti, kad tai buvo malonus nuotykis.
Tačiau galiausiai kiekviena šalis ir kiekvienas projektas yra unikalūs, o Renegatų keliai prasideda ten, kur sustoja „protingi“ žmonės. Galiausiai mums kilo mintis pabandyti perrašyti žaidimo taisykles taip, kad galėtų pradėti dygti pokyčių sėklos. Tad kas būtų, jei, remdamiesi pora kaimų, įkurtume „banką“, pusiau juokais, „Banky Mpamboly Kafe“ (Kavos ūkininkų banką). Gerai, ne tikras bankas, o iš esmės mikrofinansavimo ir išankstinio mokėjimo sistema, užtikrinta kava, kad ūkininkams nereikėtų skinti neprinokusių uogų vien dėl to, kad jiems trūksta pinigų. Be to, bandytume sujungti įvairius esamus, bet šiuo metu mažo poveikio projektus, kad sukurtume stipresnį paramos tinklą.
Kaip visa tai galėtų iš tikrųjų veikti – tai kitam įrašui.
P. S. Ne – mes neplanuojame perimti Madagaskaro bankų sektoriaus ar steigti naujos finansinių technologijų įmonės. Net ir mūsų beprotybė turi ribas. Kalbame apie nedidelį modelį vienoje konkrečioje srityje, siekdami įrodyti, kad tvarūs pokyčiai yra įmanomi. Drugelio efektas.