6 DIENA – Kavos metas
Pasidalinkite su kitais
Judant nuo centrinės plynaukštės žemyn pakrantės link, viskas pasikeičia – kraštovaizdis, namai, žmonių apranga ir net bendra atmosfera. Centrinių aukštumų ryžių laukai, laukiantys pavasario, plytiniai namai, gana niūrūs žmonės ir įkyrus skurdas užleidžia vietą vešlesnei gamtai, spalvingesniems drabužiams ir šviesesnei nuotaikai. Ir nors bambukinės trobelės pakelėse gali atrodyti dar kuklesnės nei plytiniai namai, bendras jausmas kažkaip optimistiškesnis ir malonesnis. Visi užsiėmę savais reikalais ir staiga pastebi, kad eidamas gatve aplink tave nebesirenka žmonės, prašantys išmaldos. Smalsūs žvilgsniai vis dar tave seka, ir kartkartėmis kas nors bando tau ką nors parduoti, bet viskas atrodo laisviau ir ramiau. Tau šypsosi, ir tu nusišypsai atgal.
Pasikeitė ir gamta, ir klimatas. Tai primena Gruziją, kur net ir esant 25 laipsniams šilumos kartais jautiesi lyg garinėje pirtyje. Oro drėgmė didelė, o augmenija kitokia. Vis dar gausu ryžių laukų, bet dabar jie plyti aplinkinės žalumos apsuptyje. Staiga mus supa intensyvūs aromatai – pakelėje ant kilimėlių džiūstantys gvazdikėliai, žydintys kavamedžiai ir ilang-ilang.
Vakar aplankėme pirmuosius kavos kaimelius – iš viso 12,5 km pėsčiomis purvinais takeliais, bet kitaip nei Dagoje, čia reljefas daugiausia lygus, tad daug fizinių pastangų nereikėjo. Greitai paaiškėjo, kaip svarbu čia turėti savo žemės sklypą. Pirmajame kaime sutikome žmonių, skinančių gvazdikėlius, bet ne iš savo žemės. Žemė priklausė kinams, o vietiniai buvo tiesiog darbininkai, gaunantys mėnesinį atlyginimą. Atlyginimas buvo 10 000 ariarų, tai yra apie 2 eurus. Iš esmės tai galima pavadinti šiuolaikine vergove. Laimei, ne visur tai įprasta. Kituose kaimuose daugiausia sutikome ūkininkų, kurie turėjo savo žemę ir galėjo patys nuspręsti, ką auginti ir kam ją parduoti.
Nepaisant to, jiems taip pat nelengva. Daug kas priklauso nuo oro sąlygų. Prieš penkerius metus salą užklupo toks stiprus ciklonas, kad didelė dalis kavos derliaus buvo sunaikinta, ir nuo to laiko ankstesnis gamybos lygis nebuvo visiškai atgautas. Ciklonui dingus ūkininkų pajamoms, keliose vietovėse kilo ir badas. Šiais metais kavos augintojai kovoja su lietaus trūkumu. Kalvų šlaituose be pavėsį teikiančių medžių kavamedžiai dažnai atrodė apgailėtini ir pusiau pliki, o kitur jie buvo sveiki ir pilni baltų žiedų.
Skirtingos bendruomenės funkcionuoja skirtingai. Kai kuriuose kaimuose ūkininkai dirba kartu tarsi kooperatyve, o kaimyniniuose kaimuose kiekviena šeima ūkininkauja savo žemėje ir pati parduoda kavą. Šeimos yra didelės, paprastai 10–20 žmonių, iš kartos į kartą išeinančių į kartą, o tankiau apgyvendintuose kaimuose žemės trūkumas yra didelė problema. Tai verčia šeimas rinktis: ar auginti ryžius ir daržoves maistui, ar kavą pardavimui? Vienas teigiamas kavos aspektas yra tai, kad ji dažniausiai auginama kartu su kitais augalais, o visas vaizdas primena atogrąžų mišką – kava, bananai, gvazdikėliai, vaismedžiai, ananasai. Dalis kavos parduodama, dalis lieka ant šeimos stalo. Tačiau ryžiai vis tiek būtini, nes tai pagrindinis maistas. Jei šeima neturi ryžių lauko, nemaža dalis pinigų, gautų pardavus kavą, atitenka ryžiams pirkti.
Kitos didelės išlaidos – mokslas. Mokestis už mokslą vienam vaikui per metus tesiekia apie 40–50 eurų, tačiau kadangi šeimose paprastai būna daug vaikų, bendra suma yra gana didelė. Be to, jiems reikia drabužių, reikmenų ir dažnai apgyvendinimo atokesniame mieste. Taigi, nors ūkininkas iš kavos gali uždirbti 1000–2000 eurų (vietiniais dydžiais tai daug pinigų), padengus išlaidas mokslui ir maistui, lieka nedaug. Štai kodėl kaimuose matote tiek daug žmonių su apdriskusiais drabužiais, ir pirmiausia jie paprašė mūsų pagalbos nupirkti įrankius – kauptukus ir pjautuvus.
Taip pat susidarėme gana gerą vaizdą, kaip kava parduodama čia, vietoje, kas moka ir kiek. Paprastai ūkininkai čia nesusiduria su ta pačia problema kaip Dagoje – visi sugeba parduoti savo kavą. Tačiau rinkoje valdžia yra pirkėjų rankose, o kaina, kurią ūkininkai gauna, dažnai yra labai maža – paprastai apie 2 eurus už kilogramą išvalytų žalių kavos pupelių, dar mažiau skynimo sezono metu. Priežastis paprasta: ūkininkams pinigų reikia nedelsiant, todėl jie nori greitai parduoti. Kai visi turi kavos vienu metu, pirkėjai gali manipuliuoti ir diktuoti kainas. Praėjus dviem ar trims mėnesiams po derliaus nuėmimo, valdžia pereina pardavėjams, o kainos gali net padvigubėti. Deja, iki to laiko dauguma smulkiųjų ūkininkų jau būna pardavę savo pupeles, tad vėlgi naudą gauna tie, kurie jau ir taip geriau gyvena.
Dabar porą dienų praleisime pas kavos augintojus, gyvenančius giliau džiunglėse, kaimuose, kuriuos galima pasiekti tik laivu. Pažiūrėkime, kas mūsų ten laukia…
Galiausiai, Madagaskare vykstantys protestai pamažu plinta ir į mažesnius miestelius. Vakar pirmoji demonstracija įvyko Manakaroje, kur dabar apsistojame. Grįžus į miestą, protestas jau buvo pasibaigęs, bet gatvėse vis dar matėme daug policininkų ir kareivių su automatiniais šautuvais ir ašarinių dujų pistoletais. Sostinėje vėl žuvo daugiau žmonių. Tikėkimės, kad jiems pavyks kažkaip rasti sprendimą artimiausiomis dienomis...