2 diena – Madagaskaras. Revoliucijos (netikėtos) ir skurdo (lauktos) įkarštyje.

Šeštadienį pradėjome kelionę iš sostinės į vietinį arbatos ir kavos regioną. 450 kilometrų Europoje skamba nedaug, bet Madagaskare tai reiškė beveik 15 valandų kelyje su vos keliais trumpais sustojimais. Didžioji kelio dalis buvo slalomas tarp duobių, tad vidutinis greitis buvo mažesnis nei 40 km/h.

Kelyje dažniausiai matydavome sunkvežimius, mikroautobusus, rikšas, dviračius, jaučių traukiamus vežimus, rankinius vežimus... ir keletą lengvųjų automobilių čia ir ten. Mažesniuose miesteliuose dažnai matydavome žmones, traukiančius vežimus, kuriuose sėdi kitas žmogus. Ne greičiau nei einant pėsčiomis, bet jei turi pinigų, kam pačiam eiti, tiesa? Mes esame kvailiai, besivaikantys savo 10 000 žingsnių per dieną...

Per 450 km kelionę policija mus du kartus sustabdė sumokėti „mokesčio“. Tai dažniausiai formalumas, ir vietiniai tai supranta ne tiek kaip baudą, kiek kaip kelių mokestį. Jei jus stabdo kelis kartus per dieną, tiesiog sakote, kad jau sumokėjote ryte. Pareigūnas irgi žmogus ir nemato prasmės spaudinėti.

Kur yra miškai?

Tanos (Antananarivo) apylinkių gamta gana monotoniška – ryžių laukai vienas po kito. Miškai, kadaise dengę centrinę salos plynaukštę, prieš porą šimtmečių buvo iškirsti, kad būtų galima ganyti galvijus, todėl iš pradžių susidarė gana niūrus įspūdis.

Kadangi čia dabar pavasario pradžia, laukai daugiausia buvo rudi, aplinkui mėtėsi plytų krūvos. Pasirodo, laukai atlieka dvi funkcijas: vasarą auginami ryžiai, o žiemą molingas dirvožemis naudojamas plytoms gaminti. Kaip jiems pavyksta ilgainiui išsaugoti derlingumą ir kaip giliai jie galiausiai įsikasa, mums lieka paslaptis. Tačiau žmonės, regis, mažai galvoja apie tolimą ateitį. Svarbu išgyventi šiandien ir rytoj.

Kuo toliau pasiekėme pietus, tuo labiau keitėsi peizažas – atsirado daugiau žalumos ir medžių, kalvų šlaitai su giraitėmis ir ryžių laukais – tokie vaizdingi, kad galiausiai norisi sustabdyti automobilį ir nusifotografuoti. Net namai neatrodė tokie apleisti kaip lūšnos, kurias matėme netoli sostinės. Šiandien, keliaudami toliau, turėtume pasiekti ir atogrąžų miškus.

Skurdas, kurį net sunku žodžiais išreikšti

Tereikia nuvažiuoti vos kelias dešimtis kilometrų, kad suprastum, koks skurdus šiandien yra Madagaskaras. Skurdas matomas visur – pastatuose, keliuose, transporto priemonėse, žmonių drabužiuose, elgetų, kurie pasirodo tavo automobilio lange vos sustojus. Pavyzdžiui, tos rankų darbo plytos kainuoja vos 2 centus už vienetą. Už vieną eurą galima gauti 50 plytų.

Taip pat pakelėje matėme granito žvyro krūvas – iš pradžių nieko neįprasto, kol nepastebėjome dešimties žmonių, sėdinčių greta ir kalančių didžiulius granito riedulius į mažus gabalėlius. Štai kaip čia gaminamas žvyras. Oni, mūsų vietinė gidė, nustebo išgirdusi, kad kitur tai daroma kitaip...

Netrukus pastebėjome, kad pusė žmonių dėvi gana švarius drabužius, o kita pusė – neapsakomai nešvariais skudurais, nes tiesiog neturi atsarginių drabužių, kad galėtų išskalbti tuos, kuriuos dėvi. Artėja vasara, oras atšils, galbūt tada ir drabužiai bus švaresni.

Atlyginimai maždaug tokie patys kaip Kenijoje – apie 100 eurų per mėnesį, jei pavyksta rasti darbą. Skirtumas tas, kad Kenijoje yra tikrų oficialių darbo vietų, o Madagaskare jų beveik nėra. Tad žmonės belieka kalti granitą ir lipdyti molio plytas.

Revoliucija – žmonės reikalauja prieigos prie vandens ir elektros

Tą dieną, kai turėjome nusileisti Antananarive, prasidėjo revoliucija. Protestas prasidėjo nuo jaunų žmonių, reikalaujančių visuotinės prieigos prie elektros ir vandens. Sostinėje vandens kartais būna ištisas dienas, o kiekviename viešbutyje, kuriame iki šiol apsistojome, vonios kambaryje buvo kibiras vandens, kad bent šiek tiek atsigaivintų.
Elektra daugiausia gaminama mažose dyzelinu varomose elektrinėse. Paklausa auga, tačiau pajėgumų nepakanka. Be to, dyzelinių variklių gamyba yra brangi, o neturtinga valstija tiesiog neturi lėšų arba galbūt tos lėšos dingsta kažkieno kišenėje, kaip įtaria vietiniai gyventojai. Dėl to elektros energijos tiekimas nutrūksta 8–10 valandų per dieną, o pagrindiniai kaltininkai laikomi vyriausybės korupcija ir aplaidumas. Nepaisant pažadų, padėtis tik blogėja.

Elektros energijos kaina – dar viena mįslė, absurdiška, atsižvelgiant į šalies skurdą. Dešimt kartų klausinėjome apie ją iš visų pusių, kad įsitikintume, jog nesuprantame klaidingai, bet, matyt, namų ūkiai privalo mokėti fiksuotą 40 eurų mokestį per mėnesį. Tai daug net ir Europos mastu.

Neva yra skaitikliai, bet niekas į juos nežiūri, o sąskaita visada siekia 40 eurų. Kaimo vietovėse elektra yra mažiau nei 10 % namų ūkių. Tie, kurie turi bent šiek tiek pajamų, pasirenka, kuriuos mėnesius mokėti, o kuriuos – ją atjungti.

Tačiau tai, kas prasidėjo kaip taikus protestas, peraugo į revoliuciją, ir penktadienį per susirėmimus žuvo 10 žmonių. Šeštadienį kilo nauji protestai ir žuvo dar 15 žmonių. Sekmadienis buvo maldos diena, ir nuo šiandien ji greičiausiai tęsis. Kuo tai baigsis, šiuo metu neįmanoma numatyti.

Vykstame į kaimo vietoves, kur tikriausiai ramu, bet ar pavyks grįžti namo po dviejų savaičių, šiuo metu neaišku. Tikimės geriausio.
Grįžti į tinklaraštį

Rašyti komentarą