1 diena – Nairobis, Kenija

NAIROBIS, KENIJA.

Skrydžio į Madagaskarą tvarkaraštis paliko mus 15 valandų pertrauką Kenijoje. Per pastarąsias dvi naktis visi miegojome maždaug po vieną naktį, bet tai nesutrukdė mums 6:30 ryto užsisakyti „Bolt“ (taip, tai ir čia labiausiai paplitusi transporto platforma), kad nuvyktume į Nairobio centrą.

Kadangi nė vienas iš mūsų neturėjome jokios ankstesnės patirties su Užsachario Afrika, nežinojome, ko tikėtis. Apskritai vaizdas pasirodė esąs pozityvesnis, nei manėme. Pirmas įspūdis – Nairobis labai panašus į bet kurį kitą didelį besivystančio pasaulio miestą. Turėdamas 5 milijonus gyventojų (apie 10 % visų šalies gyventojų), kartais net jautiesi lyg klajotum po kai kurias Rytų Europos šalis (Serbiją, Bulgariją, Albaniją, Gruziją...).

Kai kuriuose rajonuose tikriausiai nenorėtume ilgai vaikščioti vieni, bet apskritai vaizdas nelabai skiriasi nuo Manilos ar Džakartos – yra ir lūšnynų, ir prabangos. Jei dėl kažkokių dar nežinomų priežasčių tektų keleriems metams persikelti į Nairobį, tikriausiai čia galėtume gana patogiai įsikurti.

Kadangi nuovargis smarkiai kamuoja, šiandien per daug nesigilinsime į Nairobį, tik pateiksime keletą trumpų faktų:
  • Vidutinis atlyginimas yra 100–150 eurų.
  • Klimatas paprastai malonus, dėl pusiaujo temperatūra ištisus metus išlieka gana stabili. Naktį apie 15 °C, o dieną – 25–30 °C.
  • Atrodo, kad trečdalis miesto darbuotojų yra apsaugos darbuotojai – kiekvienoje parduotuvėje jų yra vienas ar du, o bankuose – mažiausiai penki. Jau seniai nemačiau tiek daug Kalašnikovų per vieną dieną, o norint patekti į oro uostą, reikėjo tris kartus pereiti saugumo patikras.
  • Kodėl tiek daug sargybinių, neaišku. Mums buvo patarta vengti tam tikrų vietų, bet situacija neatrodė pernelyg ekstremali.
  • Eismo chaosas vertinamas maždaug 7,5/10. Atrodo, kad tai įmanoma, tikrai ne taip blogai, kaip Filipinuose.
  • Žmonės draugiški, aptarnavimas aukštesnis nei vidutinis, visi kalba angliškai.

Dienos pabaigoje aplankėme vietinę kavos plantaciją – vidutinio dydžio ūkį, per metus užauginantį 70 tonų žaliųjų pupelių. Aleksui ir Tomui, kurie niekada anksčiau nebuvo buvę kavos plantacijoje, tai buvo puiki proga apžiūrėti visą procesą nuo pradžios iki pabaigos prieš Madagaskarą. Įpusėjus ekskursijai, mus taip pat užklupo perkūnija, todėl ši patirtis tapo dar įsimintinesnė.

Netrukus laikas sėsti į kitą skrydį ir rytoj rytą jau būsime Antanananoje... rivo.


Grįžti į tinklaraštį

Rašyti komentarą