7 DIENA. Vietiniai kvaileliai, arba kuriem galam Bolivijoje vietoje kokos auginti arbatą?

Bet pradėkime nuo kokos.

Ji ten – gana įdomus reiškinys ir nemaža dalis atogrąžų regionų žemės ūkio vienaip ar kitaip sukasi aplink kokamedžių auginimą. Tiesą pasakius, Bolivija yra vienintelė šalis, kur kiekvienam, laikantis tam tikrų apribojimų, leidžiama auginti kokamedžius. Du trečdaliai visų pasaulyje legaliai užauginamų kokamedžių lapų yra iš Bolivijos. Dar yra Peru, kur galioja valstybės monopolis – ji superka ir pakuoja lapus kramtymui, o Kolumbijoje labai nedideli kokamedžių kiekiai leidžiami auginti rezervatuose.

Vieša paslaptis, kad daugiau nei 90 % viso pasaulio kokamedžių auginama nelegaliai. Didžiausia augintoja apskritai yra Kolumbija, po jos – Peru, o maždaug trečdalis Bolivijoje išaugintų kokamedžių lapų taip pat galiausiai patenka į giliai džiunglėse tyliai veikiančių narkotikų kartelių rankas. Vis dėlto platesniame kontekste Bolivija yra gana aiški išimtis – teisė auginti kokamedžius ir kramtyti jų lapus yra įtvirtinta net šalies Konstitucijoje. Beje, lapų kramtymas nesukelia priklausomybės ir niekaip neprilygsta kokaino vartojimui. Dabar, kai pats juos išbandžiau, galiu pasakyti, kad kramtydamas nejaučiau nei ypatingo malonumo, nei jokio pakylėjimo ir, tiesą sakant, kokos kramtymas man neturėjo apskritai jokio pastebimo poveikio. Teoriškai poveikis turėtų būti panašus į stiprios kavos ar energetinio gėrimo. Kadangi ir jiems nesu itin jautrus, nelabai turiu ką čia pridurti. Greičiau tai sena vietos tradicija, kurią žmonės bando pritaikyti prie besikeičiančio pasaulio.

Žinoma, ir Bolivijoje egzistuoja narkotikų prekyba. Nors oficialiai kokamedžius leidžiama auginti 22 000 hektarų plote, realiai jais apsodintas plotas yra 50 % didesnis. Todėl bėgant metams buvo įgyvendinta įvairių programų, skirtų mažinti nelegalų auginimą ir skatinti ūkininkus sodinti kitus augalus. Buvo išbandytas ir meduolis, ir lazda. Problema ta, kad auginti koką ūkininkams paprasta ir apsimoka. Yra rinka, augalas nereikalauja daug priežiūros, o derlius beveik negenda. Beveik bet kokiai kitai kultūrai reikia daugiau pastangų ir žinių. Ir dažnai ji atneša mažiau pinigų.

Per tą laiką nutiko ir gana absurdiškų dalykų. Prieš maždaug trisdešimt metų Kočabamboje kaip alternatyva kokamedžiams buvo pradėti aktyviai propaguoti įvairūs vaisiai ir uogos. Ūkininkams buvo dalijami sodinukai ir pasakojama apie jų auginimo naudą. Tačiau netruko paaiškėti, kad konservų fabrikai, kurie turėjo supirkti visus tuos ananasus ir pasifloras, taip ir nebuvo pastatyti. O esant tokiai prastai infrastruktūrai, ananasų išgabenimas iš džiunglių ūkininkams kartais kainuodavo tiek pat, kiek jie už juos uždirbdavo. Kol ananasai puvo sukrauti į dideles krūvas, ūkininkai vėl tyliai pradėjo sodinti koką.

Maždaug prieš 50 metų kaip alternatyva kokamedžiams taip pat buvo rimtai svarstomas arbatos auginimas. Pakviesti ekspertai iš Kinijos, pastatyti keli eksperimentiniai arbatos fabrikėliai, kartu su vietos ūkininkais įveista šimtai hektarų arbatos plantacijų. Šiandien, regis, iš viso to projekto liko vos kelių fabrikų griuvėsiai, kelios dešimtys hektarų apleistų arbatos plantacijų ir, kad ir kaip būtų keista, 1,5 hektaro arbatos laukų, kuriais vis dar kažkas rūpinasi.

Arbatą buvo bandoma auginti tiek tropinėje Kočabambos dalyje, tiek Yungas regione. Šiandien kiekviename iš jų liko lygiai po vieną arbatos augintoją, kuris vis dar realiai gamina arbatą. Pats aplankiau abi plantacijas ir, kadangi nė vienas iš augintojų nėra girdėjęs apie kitus savo regione arbatą gaminančius ūkininkus, tikriausiai galima sakyti, kad šie du žmonės yra vieninteliai gyvi Bolivijos arbatos eksperimento likučiai.

Įdomu tai, kad išlikusioje Kočabambos plantacijoje auginama assamica veislė – medžio formos arbatos augalas, o Yungas regione – sinensis sinensis, krūmo formos augalas, toks pat, koks auga mūsų plantacijose Sakartvele. Kočabamboje visa arbatos gamyba šiuo metu vykdoma rankiniu būdu. Yungas augintojas turi nedidelį fabrikėlį su pagrindiniais gamybai reikalingais įrengimais. Kočabambos ūkininkas per metus pagamina vos porą šimtų kilogramų arbatos, Yungas – beveik toną.

Tikriausiai kyla natūralus klausimas, kodėl šie du kvaileliai vis dar vargsta su arbata, užuot numoję į ją ranka, kaip tai jau padarė visi kiti. Abejoju, ar jie patys galėtų tiksliai pasakyti. Renegadiškas požiūris ir įgimtas polinkis daryti dalykus kitaip, nei įprasta? Prisirišimas prie plantacijų, į kurias sudėta daugybė metų darbo ir pastangų? Nuoširdi aistra arbatai ir jos gamybos procesui? Verslo potencialas, nes arbatai su žyma Užauginta Bolivijoje vietinėje rinkoje tikrai yra paklausa? O galbūt ir visos paminėtos priežastys kartu sudėjus.

Pati arbata yra maloniai švelni, o jos skonio profilis – vienas artimiausių kartveliškai arbatai, kokį tik esu kada nors ragavęs.

Kodėl aš apskritai nusitrenkiau iki šių arbatos plantacijų? Gyvenimas mus išmokė, kad bet koks renegade projektas apauga kiek daugiau kliūčių ir netikėtumų, nei iš pradžių tikimės. Todėl kol kas pasakysiu tik tiek: renegadiški projektai, ūkininkai ir produktai visada reiškia naujų minčių ir idėjų lietų.

O ar Bolivijos arbata kada nors pasieks Europą, kol kas pasakyti negaliu 🙂