6 diena – Kočabambos kavos augintojai

Palyginti nedaug žmonių yra ragavę elegantiškos, dažniausiai lengvos Bolivijos kavos, savo profiliu šiek tiek primenančios arbatą. Bet kava iš Kočabambos yra toks raritetas, kad apie ją nieko nėra girdėję net daugelis boliviečių. Vis dėlto tikiu, kad vieną dieną būtent Kočabamboje bus užauginamos vienos įdomiausių Bolivijos kavos pupelių. Tikriausiai ne kiekvienais metais – juk natūrali gamta kasmet padalina skirtingas kortas – tačiau dažniau, nei būtų galima tikėtis, žinant, kokius mažus kiekius pagamina šis mikroregionas.

Bet grįžkime laiku atgal ir pradėkime skaityti šią istoriją nuo pradžių.

XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje Bolivija išgyveno didžiulius pokyčius. Po 1952 m. Bolivijos revoliucijos buvo išardyti dar kolonijiniais laikais susikūrę didieji dvarų ūkiai ir didelė dalis žemių padalinta vietiniams ūkininkams. Šios reformos iškart paskatino nemažai Potosí regiono kalnakasių ir ūkininkų persikelti į tropinę Kočabambos dalį. Kasybos pramonė tuo metu jau praradinėjo savo reikšmę, o Potosí vargu ar galima buvo pavadinti žemdirbystei tinkamu regionu. Taigi daugelis žmonių metėsi ieškoti derlingesnės žemės ir palankesnio klimato, taip netrukus ir gimė nedidelis San Chosė kaimas.

Iki kavos tuomet dar buvo ilgas kelias. Net ir šiandien pagrindinis šių kaimų pragyvenimo šaltinis yra daržovės ir moliūgai.

Tačiau 2013 m. Bolivijos kavos sektorių ištiko krizė. Liga, vadinama roya, arba kavamedžių lapų rūdimis, nusiaubė didelę dalį šalies kavos plantacijų. Siekdama atkurti gamybą, vyriausybė pradėjo dalyti kavamedžių sodinukus ir siūlyti mokymus visiems, norintiems imtis kavos auginimo.

San Chosė ūkininkai pasinaudojo šia galimybe. Moliūgų ir bulvių kainos visada buvo nepastovios, todėl buvo būtina rasti būdų, kaip paskirstyti riziką. Jei sodinukai dalijami nemokamai, kodėl gi nepabandžius?

Pirmieji kavamedžiai buvo pasodinti kalnų šlaituose ir metai po metų kavos auginimas iš lėto įleido šaknis Kočabamboje.

Pastarųjų metų aukštos kavos kainos ir augantis susidomėjimas Bolivijos kava paskatino ūkininkus plėsti savo kavamedžių plotus ir šiandien čia užauginama apytikriai apie dvidešimt tonų kavos.

Tačiau šiandien Kočabamba vis dar neegzistuoja kaip atskiras kavos regionas. Šioje vietovėje nėra nė vieno veikiančio kavos perdirbimo centro. Kiekvienas ūkininkas kavą apdoroja pats ir dažniausiai parduoda vietiniam supirkėjui arba kooperatyvui – neretai vos po šimtą kilogramų vienu metu. Tokiu būdu ir taip jau nedideli pupelių kiekiai dar labiau susiskaido. Vos keli maišai kavos, užaugintos išskirtinai Kočabamboje, yra iškeliavę už Bolivijos ribų.

Ne, tai nereiškia, kad San Chosė kavos augintojai gyvena nepritekliuje. Šiuo metu Bolivijos kavos paklausa, panašu, viršija pasiūlą, todėl niekam nereikia verstis per galvą ieškant, kas galiausiai nupirks jų pupeles. Vien milijoną gyventojų turintis Kočabambos miestas išgeria gerokai daugiau kavos, nei vietiniai ūkininkai šiandien gali užauginti.

Čia nėra jokių neįveikiamų logistinių iššūkių, o kokybė, nors ir nepastovi, iš esmės nedaug skiriasi nuo vidutinės Yungas regiono kavos, sudarančios daugiau nei 90 % visos Bolivijos kavos.

Tad ką mes čia veikiame su savo šūkiu „pradedame ten, kur kiti sustoja“?

Taip, Kočabamboje Renegade tikslas yra šiek tiek kitoks. Mes čia atėjome ne tam, kad padėtume sunkiai besiverčiantiems ūkininkams. Mes norime nušlifuoti deimantą.

Nors Kočabambos kavos auginimo istorija dar labai trumpa, kiekiai maži, o kokybė nepastovi, tikime, kad išskirtinis tropinės Kočabambos klimatas ir didelis aukštis sudaro sąlygas tam, kad ateityje būtent čia būtų užauginamos vienos geidžiamiausių Bolivijos kavos pupelių.

Deja, kol kas nedaug kas pritartų šiam mūsų įsitikinimui. Todėl vis dar trūksta sąlygų, kurios leistų atskleisti visą potencialą, kurį matome šiose pupelėse. Kol nėra reikiamos infrastruktūros ir paklausos kokybiškai, išskirtinai Kočabambos kavai, smulkieji vietos ūkininkai neturi nei priemonių, nei paskatos ją auginti tokią.

Visi jau žino, kad mes nuolat esame linkę stačia galva nerti į neištirtus vandenis.

Juk jei niekas nepradės tyrinėti, taip ir nesužinosime, kokie jie iš tiesų gilūs.

Šiemet jau kiek per vėlu, tačiau kitais metais kartu su vietiniais partneriais San Chosė įkursime pirmąją nedidelę kavos wet mill – drėgno kavos perdirbimo stotelę – ir pažiūrėsime, kur mus tai nuves.

Centralizuota pupelių perdirbimo vieta padės užtikrinti pastovesnę kavos kokybę ir sutelkti didesnius vietinės kavos kiekius, todėl eksportuoti ją taps kur kas paprasčiau.

O ilgainiui, tikimės, ši vieta taps mūsų maža Renegade kavos laboratorija, kurioje galėsime eksperimentuoti su skirtingomis kavos veislėmis ir perdirbimo metodais bei išsiaiškinti, kiek daug Kočabambos kava gali pasiekti.

Visai taip pat, kaip darėme su Sakartvelo arbata.

Galbūt atsitiks taip, kad šis nuotykis pasirodys įdomus ne tik mums patiems ir į jį įsitrauks ir daugiau žmonių.