2 diena - Kočabamba, Bolivija
Pagaliau pasiekiau Kočabambą – trečią pagal dydį Bolivijos miestą ir vieną aukščiausiai virš jūros lygio esančių didžiųjų pasaulio miestų.
Čia patekti nebuvo taip sudėtinga kaip į Dagą, tačiau kelionė vis tiek pareikalavo 40 valandų, keturių skrydžių ir beveik 20 valandų kybojimo ore. Tiesioginių skrydžių tarp Europos ir Bolivijos nėra daug, o vietinės oro linijos garsėja ne pačia geriausia aptarnavimo kokybe. Vėlavimai, atšaukimai ir lėktuvai, kurie kartais yra tokie seni, kad deąsiai galima juos priskirti vintažo kategorijai.
Iki šiandien jau du kartus čia skridau vietinėmis oro linijomis „Boliviana de Aviación“, ir nė vienas iš šių skrydžių nebuvo tai, ką galima būtų prilyginti malonumui. Bet svarbiausia - aš čia.
Pati Kočabamba yra maždaug 2600–2700 metrų virš jūros lygio, o ją supanti kalnų siena siekia apie 4000 metrų. Klimatas čia ištisus metus gana malonus. Aukštis neleidžia orui pernelyg įkaisti, o dėl artumo pusiaujui net ir šaltesniais mėnesiais dienomis temperatūra išlieka aukštesnė nei 20 °C.
Miestas labai sparčiai augo. Prieš septyniasdešimt metų jame gyveno mažiau nei 100 000 žmonių, o šiandien Kočabamboje ir aplinkiniuose priemiesčiuose gyvena daugiau nei milijonas žmonių.
Čia niekada nebuvo vienos didelės pramonės šakos, kuri būtų galėjusi tapti pagrindiniu vietos ekonomikos varikliu. Istoriškai tai pirmiausia buvo žemės ūkio regionas, nors šiandien čia rasi visko – nuo bankų iki naftos perdirbimo gamyklų. Vis dėlto tai neatnešė čiabuviams plataus masto gerovės. Pasak mūsų vietinio partnerio Matteo, dauguma žmonių dirba šešėlinėje ekonomikoje, o vidutinis atlyginimas siekia apie 250 dolerių.
Kočabamba kavos pasaulyje žengia vos pirmuosius nedrąsius žingsnius, o štai kokainmedžiai čia jau seniai auginami dideliu mastu. Žemiau esančiose tropinėse Kočabambos regiono vietovėse užauginama iki 40 % visų Bolivijos kokos lapų. Dalis jų, be abejo, galiausiai patenka į mūsų „Coca-Cola“, o kur nukeliauja didžioji dalis... kas ten žino.
Šiandien įveikinėsime miestą supančius kalnus, nes pačioje įduboje kavos auginti neįmanoma. Tiesiog per sausa.
Mūsų tikslas – pasiekti nedidelį San Chosė kaimą, kuriame prieš maždaug dešimt metų kelios dešimtys šeimų pradėjo auginti kavą.
Priežastys, kodėl jie tai pradėjo daryti, tikriausiai buvo tokios pat netikėtos ir kartais sunkiai suprantamos, kaip ir mūsų priežastys, dėl kurių vykome į Sakartvelą atgaivinti apleistų arbatos plantacijų.
Kitaip tariant – grynaveislis renegade reikalas.
Kava šioje vietovėje iki tol niekada nebuvo auginama, o jokios tam reikalingos infrastruktūros taip pat nebuvo. Tačiau viena vyriausybinė programa suteikė ūkininkams sodinukų ir šiek tiek mokymų...
Tikros renegade sielos per daug laiko negaišta mąstydamos apie tai, kas gali nepavykti. Jos tiesiog pradeda daryti.
Būtent taip ir pasielgė San Chosė ūkininkai. Šios šeimos didžiąją dalį pajamų gauna augindamos daržoves, tačiau gautus kavos sodinukus pasodino, nes blogiausia, kas galėjo nutikti, – kad nieko nenutiks.
Bet kažkas ėmė ir nutiko.
Kas tiksliai nutiko ir ką mes planuojame daryti kartu toliau, papasakosime artimiausiomis dienomis. Žinoma, kartu su nuotraukomis iš įvykio vietos. 😉
P. S. Vos už 200 metrų nuo mano viešbučio yra kavinė, užimanti 33-ią vietą geriausių pasaulio kavinių reitinge. Rekomenduoju. 🙂