8 diena – žygis į Gvirotą

Šiandien verkiau. Ne kartą. Ir ne iš jaudulio, kad tapau pirmuoju europiečiu, pasiekusiu Dagos aukštumas. Bet prie to grįšime vėliau...

Kaip ir žadėta, žygis buvo trumpesnis – kiek mažiau nei 20 km. Dieną pradėjome 450 m aukštyje, o baigėme 1450 m. Kadangi teko kirsti kelis stačius upių slėnius, bendras įkopimo atstumas buvo apie 1300 metrų. Rimtam žygeiviui gal ir nieko tokio, bet man – iššūkis. Kai kuriais atžvilgiais buvo lengviau nei pirmąją dieną, nes šį kartą geriau pasiruošiau, bet vis tiek prireikė visų mano protinių ir fizinių jėgų, kad peržengčiau finišo liniją. Mums netgi pavyko atvykti prieš sutemstant, bet, tiesą sakant, buvo pora akimirkų, kai pirmą kartą pagalvojau, kad galbūt atsikandau didesnį kąsnį, nei galiu sukramtyti.

Šis takas... net nežinau, kaip jį apibūdinti. Net nuotraukos ar vaizdo įrašai gali perteikti tikrąjį vaizdą. Didžiąja dalimi tai itin siauras takelis, einantis kalno šlaitu, kertamas nuvirtusių medžių ir mažų upelių, kartais tiesiogine prasme kopi siena, naudodamas ir kojas, ir rankas. Kelis kartus kritau ir turėjau griebtis krūmų, kad nenukristum nuo šio tako, o apačioje stūkso 20 metrų beveik vertikalaus kalno. Ir tai vienintelė prieiga prie pasaulio tūkstančiams žmonių. Viską, ką jie nori nunešti į turgų, jie turi neštis šiuo taku, ir viską, ką perka, jie turi neštis ir čia. Pradedant baterijomis, druska ir kepimo aliejumi, baigiant statybinėmis medžiagomis. Aukštumose visi pastatai statomi iš vietinių rąstų, bambuko ir žolės kilimėlio, nes jie negali nieko atsivežti iš išorės. Kai kurių namų stogai padengti keliomis metalinėmis skardomis, kurias jie atsinešė.

Kaskart, kai pradedu galvoti apie iššūkius, su kuriais susiduria žmonės čia, mane užvaldo emocijos. Skųsdavausi, kai Džordžijoje neveikė liftas, o man teko nešti maisto produktus į penktą aukštą. Čia jiems tenka eiti 50 km ir kopti į stačius kalnus. Moterys neša krepšius, o aš negaliu susitvarkyti vien su savo svoriu.

Jie tiesiog likę vieni. Nei valstybės, nei vyriausybės, nei pagalbos organizacijų, nieko. Jie norėjo išmokyti vaikus, tad vienintelis būdas buvo bendruomenei pastatyti mokyklas. Po kelerių metų vyriausybė pripažino jas švietimo įstaigomis ir dabar bent jau moka atlyginimus mokytojams. Visame aukštumų regione nėra nė vienos medicinos įstaigos. Vienintelis – labai paprastas slaugos punktas Sirisiryje, kuris yra už 4 dienų kelio pėsčiomis nuo tolimesnių kaimų.

Ir labiausiai mane stebina tai, kad tai ne kažkokios vietinės gentys, kurias antropologai turėtų tyrinėti, gyvenančios savo laiku ir vietoje. Jie yra žmonės kaip ir mes visi. Vaikai eina į mokyklą ir klausosi šiuolaikinės muzikos, kai tik gali įkrauti savo telefonų ar garsiakalbių baterijas. Vakare draugai susirenka pabendrauti ir pagroti gitara. Jie mąsto ir aptaria problemas Papua Naujojoje Gvinėjoje ir pasaulyje.

Ir jie yra atskirti, vieniši. Jokių saugumo tinklų, jokios išorinės pagalbos. Kai jūsų vaikas suserga, tiesiog tikiuosi geriausio. Ir tam tikra prasme nėra jokios tikimybės, kad viskas pagerės. Atsižvelgiant į jų turimą reljefą ir bendrą situaciją Papua Naujojoje Gvinėjos Respublikoje, nematau, kad ateinančiais dešimtmečiais atsirastų keliukų. Jie negali nieko auginti pardavimui, nes neįmanoma to nuvežti į turgų. Maniau, kad net kavos pirkimas yra kankinimas, nes jie turi nešti tuos tūkstančius kilogramų šiuo beprotišku keliu. Kelis kartus galvojau apie tai, kaip jie tiesiog nepasiduoda.

Vis dėlto jie lieka ir kažkaip bando pagerinti savo bendruomenes. Kažką kuria, bando rasti mokytojų ar medicinos slaugytojų, kurie norėtų atvykti ir gyventi tomis izoliuotomis sąlygomis. Kai tik pradedu apie tai galvoti, tiesiog pradeda riedėti ašaros. Net dabar, rašydamas tai, nes jaučiuosi beviltiškai, tai atrodo taip beprotiškai. Laimei, jie nėra beviltiški. Jiems tai buvo realybė, prie kurios jie priprato. Ir turėdami vienintelę galimybę migruoti į didesnius miestus, kuriuose yra nedarbas ir teisėsaugos problemos, jie lieka. Ir jie nepraranda vilties, kad vieną dieną viskas bus geriau – galbūt ateis naujas mokytojas, galbūt net gydytojas...

Hannesas